2016.01.20

Ir tada ilgai galvojau, ar verta? Ar verta pradėti viską iš naujo? Ar verta? Tu irgi abejojai. Išdavei mane. Nors dar nė nebuvome geri draugai. Bet tada tu prisileidai. Mane. Bet aš netikėjau. Netikėjau, kad galėjai pasikeisti, netikėjau, kad kažkas gali būti kitaip, nei tada. Šaltą rudenį.

Bet tada. Tai atsitiko. Aš pradėjau jausti. Aš pradėjau jausti kaip tau reikia manęs. Kaip man reikia tavęs.

Kaip mūsų sielos susiliejo. Ir likom tik mudu. Visur. Kad ir kas benutiktų. Bet.

Tada tu suklupai.

2016.01.02

.Dabar trečia nakties. Nebežinau ką darau. Kodėl viskas taip sumautai. Kodėl viskas taip. Kodėl viskas taip blogai pasisuko? Kodėl visi, kuriuos mylėjau, išėjo? Kodėl jie išėjo? Kodėl nepasiėmė manęs kartu? Kodėl? Kodėl jiem buvo taip lengva išeiti? Nerūpėjau? Seniai tai svarsčiau. Ir keista. Keista apie tai galvoti. Anksčiau niekas nerūpėjo. Išėjusius pamiršdavau, atėjusieji nerūpėdavo. Bet dabar viskas kitaip. Dabar sėdžiu vos sulaikydama ašaras. Nauji metai. Beveik nebeatsimenu kokia buvau prieš metus. Dabar esu beveik visiškai kitas žmogus. Daug. Išdavysčių, melo, meilės, netikrų šypsenų ir šiltų prisiminimų. Metai.

Jau daugiau nei metai. Nuo tos dienos. Susitikimo dienos. Kai pasakėme tą lemtingąjį "labas" vienas kitam. Kai pirmąjį kartą vienas kitam nusišypsojom. Kai pirmąjį kartą apsikabinom. Kai pirmąjį kartą mūsų rankos susilietė. Ir kai pirmąjį kartą jos susikabino. Kai pirmą kartą gavau tą kvietimą. Pas tave. Bet. Tada viskas žlugo. Aš. Aš kalta. Nes jį pamilau. Ir viską sugadinau.

Paskui prisimenu tik tą šaltą ankstyvą pavasarį, kai  vėl vienas kitam ištarėme žodžius. Kai vėl apsikabinome, kai vėl viskas prasidėjo. Kai grįžo jausmai. Kai grįžo šilti prisilietimai. Bet tuo pačiu grįžo šaltis jo sieloje.

Kurį vis dėl to sugebėjau įveikti ir paversti tave mano dalimi.