2015.10.24

Jis išvažiuoja. Su ja. Kartu. Dviese. Bus ir kiti. Bet vis tiek. Dviese. Jis. Ir ji. Ne aš ir jis. Ne jis ir aš. O taip turėtų būti. Taip turėjo būti. Taip buvo. Prieš kelis mėnesius. Kai dar buvom kartu. Jis priklausė man. Aš priklausiau jam. Buvom kartu. Mes. Dviese. O dabar jis. Ir ji. Ji. Ji. Ji. Jau „mes“ nebeliko. Seniai.

Prisimenu mus. Du. Laimingus žmones. Ir tą rytą. Kai niekur neskubėjom. Tik vartėmės lovoje. Kartu. Besijuokiantys. Besidžiaugiantys vienas kitu. Nieko nenorėjom. Tik vienas kito. Tik pabūti vienas kito glėbyje. Ir dabar. Dabar šitas prisiminimas guli tik mano galvoje. Nes jis išėjo. Kodėl? Nežinau. Skaudu. Nes nežinau. Ir būtų gerai. Kad žinočiau. Gal ne taip skaudėtų? O gal dar labiau? Nes tikrai įsitikinčiau, kad jam nieko nereiškiau? O jis man reiškė begalybę. Manau, kad jis žino. Net ir dabar. Žino. Kad jį myliu. Taip, myliu. Nedrąsiai išdrįstu tai pasakyti. Bet vis dėl to. Išdrįstu.
 

Nieko to nebūtų buvę. Jei ne jis. Jis suklydo. Bet ir aš. Įsileisdama jį. Lyg man pirmo karto neužteko. Bet kitaip negalėjau.

Negalėjau neįsileisti.

2015.10.22

Norisi rašyti. Eiles. Poemas. Bet galva tuščia. Bet tuo pačiu ir pilna. Tų minčių. Kankinančių minčių, nuo kurių net skauda galvą. Nuo kurių taip pavargai, kad nori kuo greičiau užmigti. Ir nebeatsikelti. Ne, aš nenoriu nusižudyti. Tiesiog kartais pagalvoju. Gal ir būtų geriau? Nei man skaudėtų, nei kitus skaudinčiau. Nes kartais atrodo, lyg visas pasaulis prieš mane. Lyg visi bando dar labiau pakenkt. Sugadint viską. Atimti viską, kas bent kažkiek teikia laimės. Viską, kas dar liko. Visus, kurie dar liko. Nors jų liko nebedaug.


Du. Tiek jų buvo. Tik prieš keletą mėnesių. Dar buvo. Du. O dabar? Dabar tik vienas. Bet abu vienodai brangūs. Abu vienodai net iki dabar mylimi.  Abu vienodai branginti. Abu vienodai branginami. Net dabar. Kiekvieną minutę galvoju kaipgi padaryti taip, kad ir ta likus viena siela, asmenybė išliktų. Vienas išėjo. O gal galėjau kažką padaryti, kad pasiliktų? Gal galėjau šaukti? Rėkti? Pasakyti savo jausmus? Galėjau. Bet kol turi - nemanai, kad gali prarasti. Nemanai, kad gali kažkas pasikeisti. Ir tik paskui supranti. Kad vis dėl to reikėjo. Reikėjo pasakyti, kaip jauties. Reikėjo pasakyti, koks jis yra man brangus.

Reikėjo pasakyti. Kaip aš jį mylėjau. Bet.


Pavėlavau.