2015.10.24

Jis išvažiuoja. Su ja. Kartu. Dviese. Bus ir kiti. Bet vis tiek. Dviese. Jis. Ir ji. Ne aš ir jis. Ne jis ir aš. O taip turėtų būti. Taip turėjo būti. Taip buvo. Prieš kelis mėnesius. Kai dar buvom kartu. Jis priklausė man. Aš priklausiau jam. Buvom kartu. Mes. Dviese. O dabar jis. Ir ji. Ji. Ji. Ji. Jau „mes“ nebeliko. Seniai.

Prisimenu mus. Du. Laimingus žmones. Ir tą rytą. Kai niekur neskubėjom. Tik vartėmės lovoje. Kartu. Besijuokiantys. Besidžiaugiantys vienas kitu. Nieko nenorėjom. Tik vienas kito. Tik pabūti vienas kito glėbyje. Ir dabar. Dabar šitas prisiminimas guli tik mano galvoje. Nes jis išėjo. Kodėl? Nežinau. Skaudu. Nes nežinau. Ir būtų gerai. Kad žinočiau. Gal ne taip skaudėtų? O gal dar labiau? Nes tikrai įsitikinčiau, kad jam nieko nereiškiau? O jis man reiškė begalybę. Manau, kad jis žino. Net ir dabar. Žino. Kad jį myliu. Taip, myliu. Nedrąsiai išdrįstu tai pasakyti. Bet vis dėl to. Išdrįstu.
 

Nieko to nebūtų buvę. Jei ne jis. Jis suklydo. Bet ir aš. Įsileisdama jį. Lyg man pirmo karto neužteko. Bet kitaip negalėjau.

Negalėjau neįsileisti.