Norisi rašyti. Eiles. Poemas. Bet galva tuščia. Bet tuo pačiu ir pilna. Tų minčių. Kankinančių minčių, nuo kurių net skauda galvą. Nuo kurių taip pavargai, kad nori kuo greičiau užmigti. Ir nebeatsikelti. Ne, aš nenoriu nusižudyti. Tiesiog kartais pagalvoju. Gal ir būtų geriau? Nei man skaudėtų, nei kitus skaudinčiau. Nes kartais atrodo, lyg visas pasaulis prieš mane. Lyg visi bando dar labiau pakenkt. Sugadint viską. Atimti viską, kas bent kažkiek teikia laimės. Viską, kas dar liko. Visus, kurie dar liko. Nors jų liko nebedaug.
Du. Tiek jų buvo. Tik prieš keletą mėnesių. Dar buvo. Du. O dabar? Dabar tik vienas. Bet abu vienodai brangūs. Abu vienodai net iki dabar mylimi. Abu vienodai branginti. Abu vienodai branginami. Net dabar. Kiekvieną minutę galvoju kaipgi padaryti taip, kad ir ta likus viena siela, asmenybė išliktų. Vienas išėjo. O gal galėjau kažką padaryti, kad pasiliktų? Gal galėjau šaukti? Rėkti? Pasakyti savo jausmus? Galėjau. Bet kol turi - nemanai, kad gali prarasti. Nemanai, kad gali kažkas pasikeisti. Ir tik paskui supranti. Kad vis dėl to reikėjo. Reikėjo pasakyti, kaip jauties. Reikėjo pasakyti, koks jis yra man brangus.
Reikėjo pasakyti. Kaip aš jį mylėjau. Bet.
Pavėlavau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą