Ir tik pamatęs supranti. Kad galbūt taip bus geriau. Ir tik pamatęs, kaip kažkoks žmogus yra laimingas su jau nebe tavo žmogumi, supranti, kad gal ir geriau. Kad bent jie nesikankina. Kad bent jie laimingi. Ir pasidaro visiškai nebesvarbu kaip tu jautiesi.
Ir aš stebėjau ją. Sėdinčią kampe ir besišypsančią į ekraną. Nostalgija. Bet tada supranti, kad visiškai tą žmogų praradai. Ir niekada jo nebesusigrąžinsi. Niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Niekada nieko nebebus. Nes jis jau priklauso kitai. Bet gal ir gerai. Gal jis bus laimingesnis. Tikiuosi, kad jam bus geriau. Ir matysiu jo šypseną. Ir juoką. Tą gražų juoką, kurį kiekvieną kartą norėdavau sukelti. Kad pamatyti. Nes jo juokas teikdavo man laimės. Ir tada įsimylėdavau jį iš naujo. Ir nejausdavau nieko. Tik jį.
Iš tikrųjų, to labai pasiilgau. Pasiilgau to juoko. Ir šypsenos. Ir judesių. Ir jo veido. Prisilietimų. Tų, švelnių prisilietimų, kuriais jis mane saugodavo. Kuriais rūpindavosi. Kurie taip ramino. Ir dar dabar prisimenu. Kai man būdavo liūdna. Jo balso toną. Kuris klausdavo kas atsitiko. Ir atsimenu. Kaip nieko neatsakydavau. Tik stovėdavau. Ir jis apsikabindavo. Taip stipriai, kad atrodė jog niekas manęs nesužeis.
Ir vieną dieną viskas dingo. Dingo jo šypsena. Balsas. Apsikabinimai. Ir nuo to laiko. Mane žeidžia viskas.
Kai kur rašoma kad tai ji, o kai kur kad jis (žmogus) reikia tikslumo, o visa kita tobula. Puikiai atitinka mano dabartinę nuotaiką,
AtsakytiPanaikintiIš tikrųjų tai ji ir jis - du skirtingi asmenys. Jis - yra pagrindinis žmogus apie kurį čia rašau. Pasistengsiu patikslinti truputį, kad būtų geriau suprantama.
Panaikinti