Ir kai jau atrodo išverkei viską ką bebuvo įmanoma, ir vėl užplūsta nauja banga. Ir vėl užplūsta prisiminimai. Tie prisiminimai, kurių po tiek laiko vis dar negaliu išmesti iš galvos. Ir vėl grįžtu prie jų. Ir vėl atkrentu. Ir jau jaučiu. Kaip pradedu nekęsti savęs. Nors dar tik neseniai išmokau save pamilti. Ir vėl sėdžiu ir žiūriu. Tuščiai. Į nieką. Ir suprantu, kad viskas baigta. Kad viskas dingo. Tik prisiminimai galvoje ir nuotraukose ne. Ir vėl atsiverčiu tuos prisiminimus. Atverčiu tą jau praėjusį skyrių savo gyvenime. Ir suprantu, kad jis jau baigtas. Bet nesugebu pradėti naujo. Nesugebu atsiplėšti. Nesugebu pamiršti. Nesugebu to skyriaus ištrinti. Ir žinau, kad niekada nesugebėsiu. Tai neįmanoma. Ir kodėl tai taip sunku? Galvojau nuo rudens viskas pasitaisys. Juk jau tiek laiko praėjo. Na gal ir nedaug. Tačiau man tai kaip amžinybė. Tačiau grįžus į tą rutiną, viskas pasidarė dar blogiau. Kiekvieną dieną ta vieta man sukelia šiltus, bet labai skaudžius prisiminimus. Ir ne tik vieta. Žmonės. Jie labiausiai skaudino. Ir ne visi žmonės. O vienas. Vienas žmogus su kuriuo tiek visko nutiko. Su kuriuos būdama buvau laiminga. Mylėjau aplinkinius. Mylėjau jį. O svarbiausia mylėjau save. Save. Pirmą kartą gyvenime. Ir kai jis dingo.
Nebemylėjau nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą