2015.09.08

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės pykstasi? Kodėl jie atitolsta ir nebesugeba suartėti, susitaikyti? Kodėl nesugeba atleisti? Kodėl skaudina vienas kitą? Kodėl pasaulis yra padarytas taip, kad kažkuris vienas vis tiek liks įskaudintas labiau nei kitas ir kentės sau vienas? Ir kodėl paskui dėl jo turi kentėti ir kiti žmonės? Žmonės, kurie nieko nepadarė? Žmonės, kurie čia niekuo dėti? Žmonės, tiesiog pasitaikę kelyje? Ir kodėl, supratus tam žmogui, kad jis daro negera, visi kiti staiga nusisuka nuo jo ir nesugeba patikėti, kad jis gali pasikeisti? Kodėl neklausia dėl ko taip atsitiko? Kodėl nepalaiko? Kodėl išeina? Kodėl palieka ir nebesugrįžta? Ir kodėl kartais labiausiai ilgimės tų žmonių, kurie mus labiausiai įskaudino, kurie ir sukėlė tą protrūkį, dėl kurio kiti žmonės nusisuko, kurie paliko gilią žaizdą mūsų širdyse to nesuprasdami, kuriem mes nesugebam dėl to atleisti, tačiau vis tiek juos branginame, vis tiek jais rūpinamės, vis tiek bandom sužinoti kaip jie laikosi, kaip gyvena. Be to, kodėl nesugebam atleisti, kai supykstam? Kad ir kaip norėtumėm, kad ir kaip reikėtų, kad ir kiek tai naudos visiem duotų?  Kodėl nesugebam suteikti antro šanso? Ištiesti pagalbos ranką? Ar tiesiog išpildyti nesunkų prašymą? Juk kartais pakanka to mažo, bet sunkaus žingsnelio priekin ir viskas išsisprendžia savaime.