Pasiilgau. Kelių sielų, kurias anksčiau laikiau savosios dalimi. Tačiau, kad ir kaip norėčiau, jos nebesugrįš.
Prisimenu, kai buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Kai aplinkui visi klausdavo "kodėl tokia laiminga?", o aš tik nusišypsodavau, nors nuostabūs prisiminimai lėkdavo pro akis. Ir aš tikėjau, kad tai laimė. Kad laimė yra aplinkinių šypsenos. Kad laimė yra kitų džiaugsmas. Nes mano laimė tokia ir buvo. Ir dabar aš dėl to laiminga. Nes neliko nieko kito, dėl ko galėčiau būti tikrai laiminga. Ir tai mane gąsdina. Gąsdina, kad niekada nesugebėsiu padaryti kažko dėl savęs. Kad visada džiaugsiuos dėl kitų ir visiškai paliksiu save.
Šitos mintys lenda į galvą kiekvieną naktį. Bet bijau miegoti. Nors jos kankina mane. Bet bijau. Bijau to, kas yra sapne. Bijau ir vėl eilinį kartą išgyventi košmarus. Net realybė yra geresnė nei sapnai. Net realybėj jaučiuosi stipresnė ir labiau pasitikinti savimi, nei sapnuose. Dar vienas gąsdinantis dalykas. Nes mes dažniausiai pasineriame į sapnus norėdami užsimiršti, norėdami atsiriboti nuo visko. Bet ką daryti jei neišeina? Jei nebūna nė vienos minutės, kai palieka tos įkyrios blogos mintys? Ką daryti?
///
Ir kai po šviesios dienos ateina tamsi naktis. Aš viską išleidžiu į išorę, nes vis tiek niekas nemato, negirdi, ir suprantu, kad aš esu viena prieš visą pasaulį, kad visi žiūri tik savo gerovės, kad niekam niekada nuoširdžiai nerūpėjau. Ir kartais noriu viską užbaigti. Padėti tašką šioje istorijoje, bet neišdrįstu.
///
O iš viso to skaudžiausia buvo suprasti, kad nerūpėjau tam vienam žmogui taip kaip maniau. Ir suprasti, kad iš tikrųjų tam žmogui buvau nulio vietoj, kai jis man buvo visas pasaulis. Ir dabar jaučiuosi kvailai. Nes ilgėjaus, rūpinaus, džiaugiaus ir liūdėjau kartu.
///
Ir po viso šito netyčia save įtikinu
Kad niekada nebuvau laiminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą