Naujas mėnuo. Naujos mintys. Nauji įvykiai. Naujas skausmas. Dar daugiau skausmo. Nei ankščiau. Blogai. Labai. Abejoju, kad tai toliau pakelsiu. Nes tai darosi per daug blogai. Visko per daug. Visų per daug. Per daug galvojimo. Per daug ašarų. Per daug nusivylimo. Skausmo. Emocijų.
Viskas sukasi galvoje. Tos įkyrios mintys. Viskas sukasi. Nukrisiu. Krentu. Vėl. Kodėl. Nenoriu.
Aš viską sugadinau. Aš kalta. Visada. Aš kažką blogai dariau. Nes išėjo. Jis išėjo. Taip. Sugebu kaltinti tik save. Kodėl? Nes jam viskas gerai. Jis su kita. Jie laimingi. Aš matau. Ir tikiuosi taip bus. Toliau. Vėliau. Gal net. Amžinai? Reikėjo man tada. Viską išsiaiškinti.
Nelaukti. Parašyti. Bet gal nieko nebebūčiau pakeitus? O gal? Gal reikėjo vis dėl to nelaukti? Tų dviejų mėnesių. Bet iš tikrųjų. Galėjo būti ir daugiau. Galėjau iš viso nesulaukti. Atsiprašymo. Kuris vis tiek nieko nereiškė. Galėjau nesulaukti. To „labas“. Galėjom iš viso nesusirašinėti. Tris naktis iš eilės. Galėjom susitikę apsimesti lyg nieko nebūtų buvę. Galėjom. Bet dabar irgi taip pat apsimetam. Apsimetam. Kad esame niekas. Kad esame vienas kitam niekas. Kad nieko nebuvo. Kad nėra prisiminimų. Kad nėra nieko. Kad nebuvo nieko.
Galėjome apsimesti.
Kad nebuvom vienas kitam.
Visas pasaulis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą