Rašiau seniai. Ne. Turiu apie ką rašyti. Tiesiog nesinori. Norisi tik viską pamiršti. Vis lengviau. Prie lūpų prisidėti tą ne kokio kvapo gėrimą. Bet padeda. Padeda pamiršti. Padeda nežinoti ką darai. Padeda nusišypsoti. Iš nieko. Padeda pritraukti dėmesį. Jo. Ir vėl. Bet tada vis tiek nusivili. Kad nieko nepaklausė. Tik žiūrėjo suprasdamas, jog kažkas kitaip. Tiek prisimenu. Prisimenu, kaip šypsojosi. Ir juokėsi. Dėl to, kad aš juokiuosi. Jis. Su ta nuostabia šypsena. Kuri buvo tokia brangi. Ir dabar tokia yra. Tik jis to nežino. Niekada, iš tikrųjų, nežinojo. Nežinojo, kaip man patiko ji. Nežinojo, kaip man patiko tos duobutės skruostuose. Kaip aš mylėjau jo akis. Jis nežinojo, kaip mylėjau jo prisilietimus. Tuos švelnius prisilietimus. Tas dainas. Kurias kartu dainavome. Ir kaip mylėjau tą žvilgsnį. Kuriuo jis į mane žiūrėjo kai dainuodavau. Tada jis būtų paaukojęs visą naktį. Kad tik išgirsti mane. Ir kartu padainuot. Ir daugiau tada nieko nereikėjo. Nes tai mus artino. Tie visi žodžiai. Kurie dainavo apie mus. Mūsų lūpomis.
Na, o tu, kaip lašas po lašo,
Skaniausių kvepalų ant mano kaklo,
Ir jei neesu aš pats brangiausias tau visatoj,
Žinok, kad tu mano cukrus arbatoj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą