Rašiau seniai. Ne. Turiu apie ką rašyti. Tiesiog nesinori. Norisi tik viską pamiršti. Vis lengviau. Prie lūpų prisidėti tą ne kokio kvapo gėrimą. Bet padeda. Padeda pamiršti. Padeda nežinoti ką darai. Padeda nusišypsoti. Iš nieko. Padeda pritraukti dėmesį. Jo. Ir vėl. Bet tada vis tiek nusivili. Kad nieko nepaklausė. Tik žiūrėjo suprasdamas, jog kažkas kitaip. Tiek prisimenu. Prisimenu, kaip šypsojosi. Ir juokėsi. Dėl to, kad aš juokiuosi. Jis. Su ta nuostabia šypsena. Kuri buvo tokia brangi. Ir dabar tokia yra. Tik jis to nežino. Niekada, iš tikrųjų, nežinojo. Nežinojo, kaip man patiko ji. Nežinojo, kaip man patiko tos duobutės skruostuose. Kaip aš mylėjau jo akis. Jis nežinojo, kaip mylėjau jo prisilietimus. Tuos švelnius prisilietimus. Tas dainas. Kurias kartu dainavome. Ir kaip mylėjau tą žvilgsnį. Kuriuo jis į mane žiūrėjo kai dainuodavau. Tada jis būtų paaukojęs visą naktį. Kad tik išgirsti mane. Ir kartu padainuot. Ir daugiau tada nieko nereikėjo. Nes tai mus artino. Tie visi žodžiai. Kurie dainavo apie mus. Mūsų lūpomis.
Na, o tu, kaip lašas po lašo,
Skaniausių kvepalų ant mano kaklo,
Ir jei neesu aš pats brangiausias tau visatoj,
Žinok, kad tu mano cukrus arbatoj.
2015 m. lapkričio 28 d., šeštadienis
2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis
2015.11.02
Naujas mėnuo. Naujos mintys. Nauji įvykiai. Naujas skausmas. Dar daugiau skausmo. Nei ankščiau. Blogai. Labai. Abejoju, kad tai toliau pakelsiu. Nes tai darosi per daug blogai. Visko per daug. Visų per daug. Per daug galvojimo. Per daug ašarų. Per daug nusivylimo. Skausmo. Emocijų.
Viskas sukasi galvoje. Tos įkyrios mintys. Viskas sukasi. Nukrisiu. Krentu. Vėl. Kodėl. Nenoriu.
Aš viską sugadinau. Aš kalta. Visada. Aš kažką blogai dariau. Nes išėjo. Jis išėjo. Taip. Sugebu kaltinti tik save. Kodėl? Nes jam viskas gerai. Jis su kita. Jie laimingi. Aš matau. Ir tikiuosi taip bus. Toliau. Vėliau. Gal net. Amžinai? Reikėjo man tada. Viską išsiaiškinti. Nelaukti. Parašyti. Bet gal nieko nebebūčiau pakeitus? O gal? Gal reikėjo vis dėl to nelaukti? Tų dviejų mėnesių. Bet iš tikrųjų. Galėjo būti ir daugiau. Galėjau iš viso nesulaukti. Atsiprašymo. Kuris vis tiek nieko nereiškė. Galėjau nesulaukti. To „labas“. Galėjom iš viso nesusirašinėti. Tris naktis iš eilės. Galėjom susitikę apsimesti lyg nieko nebūtų buvę. Galėjom. Bet dabar irgi taip pat apsimetam. Apsimetam. Kad esame niekas. Kad esame vienas kitam niekas. Kad nieko nebuvo. Kad nėra prisiminimų. Kad nėra nieko. Kad nebuvo nieko.
Galėjome apsimesti.
Kad nebuvom vienas kitam.
Visas pasaulis.
Viskas sukasi galvoje. Tos įkyrios mintys. Viskas sukasi. Nukrisiu. Krentu. Vėl. Kodėl. Nenoriu.
Aš viską sugadinau. Aš kalta. Visada. Aš kažką blogai dariau. Nes išėjo. Jis išėjo. Taip. Sugebu kaltinti tik save. Kodėl? Nes jam viskas gerai. Jis su kita. Jie laimingi. Aš matau. Ir tikiuosi taip bus. Toliau. Vėliau. Gal net. Amžinai? Reikėjo man tada. Viską išsiaiškinti. Nelaukti. Parašyti. Bet gal nieko nebebūčiau pakeitus? O gal? Gal reikėjo vis dėl to nelaukti? Tų dviejų mėnesių. Bet iš tikrųjų. Galėjo būti ir daugiau. Galėjau iš viso nesulaukti. Atsiprašymo. Kuris vis tiek nieko nereiškė. Galėjau nesulaukti. To „labas“. Galėjom iš viso nesusirašinėti. Tris naktis iš eilės. Galėjom susitikę apsimesti lyg nieko nebūtų buvę. Galėjom. Bet dabar irgi taip pat apsimetam. Apsimetam. Kad esame niekas. Kad esame vienas kitam niekas. Kad nieko nebuvo. Kad nėra prisiminimų. Kad nėra nieko. Kad nebuvo nieko.
Galėjome apsimesti.
Kad nebuvom vienas kitam.
Visas pasaulis.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)