2015.09.18

Ir tik pamatęs supranti. Kad galbūt taip bus geriau. Ir tik pamatęs, kaip kažkoks žmogus yra laimingas su jau nebe tavo žmogumi, supranti, kad gal ir geriau. Kad bent jie nesikankina. Kad bent jie laimingi. Ir pasidaro visiškai nebesvarbu kaip tu jautiesi.

Ir aš stebėjau ją. Sėdinčią kampe ir besišypsančią į ekraną. Nostalgija. Bet tada supranti, kad visiškai tą žmogų praradai. Ir niekada jo nebesusigrąžinsi. Niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Niekada nieko nebebus. Nes jis jau priklauso kitai. Bet gal ir gerai. Gal jis bus laimingesnis. Tikiuosi, kad jam bus geriau. Ir matysiu jo šypseną. Ir juoką. Tą gražų juoką, kurį kiekvieną kartą norėdavau sukelti. Kad pamatyti. Nes jo juokas teikdavo man laimės. Ir tada įsimylėdavau jį iš naujo. Ir nejausdavau nieko. Tik jį.

Iš tikrųjų, to labai pasiilgau. Pasiilgau to juoko. Ir šypsenos. Ir judesių. Ir jo veido. Prisilietimų. Tų, švelnių prisilietimų, kuriais jis mane saugodavo. Kuriais rūpindavosi. Kurie taip ramino. Ir dar dabar prisimenu. Kai man būdavo liūdna. Jo balso toną. Kuris klausdavo kas atsitiko. Ir atsimenu. Kaip nieko neatsakydavau. Tik stovėdavau. Ir jis apsikabindavo. Taip stipriai, kad atrodė jog niekas manęs nesužeis.

Ir vieną dieną viskas dingo. Dingo jo šypsena. Balsas. Apsikabinimai. Ir nuo to laiko. Mane žeidžia viskas.

2015.09.13

Ir kai jau atrodo išverkei viską ką bebuvo įmanoma, ir vėl užplūsta nauja banga. Ir vėl užplūsta prisiminimai. Tie prisiminimai, kurių po tiek laiko vis dar negaliu išmesti iš galvos. Ir vėl grįžtu prie jų. Ir vėl atkrentu. Ir jau jaučiu. Kaip pradedu nekęsti savęs. Nors dar tik neseniai išmokau save pamilti. Ir vėl sėdžiu ir žiūriu. Tuščiai. Į nieką. Ir suprantu, kad viskas baigta. Kad viskas dingo. Tik prisiminimai galvoje ir nuotraukose ne. Ir vėl atsiverčiu tuos prisiminimus. Atverčiu tą jau praėjusį skyrių savo gyvenime. Ir suprantu, kad jis jau baigtas. Bet nesugebu pradėti naujo. Nesugebu atsiplėšti. Nesugebu pamiršti. Nesugebu to skyriaus ištrinti. Ir žinau, kad niekada nesugebėsiu. Tai neįmanoma. Ir kodėl tai taip sunku? Galvojau nuo rudens viskas pasitaisys. Juk jau tiek laiko praėjo. Na gal ir nedaug. Tačiau man tai kaip amžinybė. Tačiau grįžus į tą rutiną, viskas pasidarė dar blogiau. Kiekvieną dieną ta vieta man sukelia šiltus, bet labai skaudžius prisiminimus. Ir ne tik vieta. Žmonės. Jie labiausiai skaudino. Ir ne visi žmonės. O vienas. Vienas žmogus su kuriuo tiek visko nutiko. Su kuriuos būdama buvau laiminga. Mylėjau aplinkinius. Mylėjau jį. O svarbiausia mylėjau save. Save. Pirmą kartą gyvenime. Ir kai jis dingo.

Nebemylėjau nieko.

2015.09.09

Pasiilgau. Kelių sielų, kurias anksčiau laikiau savosios dalimi. Tačiau, kad ir kaip norėčiau, jos nebesugrįš.
Prisimenu, kai buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Kai aplinkui visi klausdavo "kodėl tokia laiminga?", o aš tik nusišypsodavau, nors nuostabūs prisiminimai lėkdavo pro akis. Ir aš tikėjau, kad tai laimė. Kad laimė yra aplinkinių šypsenos. Kad laimė yra kitų džiaugsmas. Nes mano laimė tokia ir buvo. Ir dabar aš dėl to laiminga. Nes neliko nieko kito, dėl ko galėčiau būti tikrai laiminga. Ir tai mane gąsdina. Gąsdina, kad niekada nesugebėsiu padaryti kažko dėl savęs. Kad visada džiaugsiuos dėl kitų ir visiškai paliksiu save.
Šitos mintys lenda į galvą kiekvieną naktį. Bet bijau miegoti. Nors jos kankina mane. Bet bijau. Bijau to, kas yra sapne. Bijau ir vėl eilinį kartą išgyventi košmarus. Net realybė yra geresnė nei sapnai. Net realybėj jaučiuosi stipresnė ir labiau pasitikinti savimi, nei sapnuose. Dar vienas gąsdinantis dalykas. Nes mes dažniausiai pasineriame į sapnus norėdami užsimiršti, norėdami atsiriboti nuo visko. Bet ką daryti jei neišeina? Jei nebūna nė vienos minutės, kai palieka tos įkyrios blogos mintys? Ką daryti?

///

Ir kai po šviesios dienos ateina tamsi naktis. Aš viską išleidžiu į išorę, nes vis tiek niekas nemato, negirdi, ir suprantu, kad aš esu viena prieš visą pasaulį, kad visi žiūri tik savo gerovės, kad niekam niekada nuoširdžiai nerūpėjau. Ir kartais noriu viską užbaigti. Padėti tašką šioje istorijoje, bet neišdrįstu.

///

O iš viso to skaudžiausia buvo suprasti, kad nerūpėjau tam vienam žmogui taip kaip maniau. Ir suprasti, kad iš tikrųjų tam žmogui buvau nulio vietoj, kai jis man buvo visas pasaulis. Ir dabar jaučiuosi kvailai. Nes ilgėjaus, rūpinaus, džiaugiaus ir liūdėjau kartu.

///

Ir po viso šito netyčia save įtikinu



Kad niekada nebuvau laiminga.

2015.09.08

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės pykstasi? Kodėl jie atitolsta ir nebesugeba suartėti, susitaikyti? Kodėl nesugeba atleisti? Kodėl skaudina vienas kitą? Kodėl pasaulis yra padarytas taip, kad kažkuris vienas vis tiek liks įskaudintas labiau nei kitas ir kentės sau vienas? Ir kodėl paskui dėl jo turi kentėti ir kiti žmonės? Žmonės, kurie nieko nepadarė? Žmonės, kurie čia niekuo dėti? Žmonės, tiesiog pasitaikę kelyje? Ir kodėl, supratus tam žmogui, kad jis daro negera, visi kiti staiga nusisuka nuo jo ir nesugeba patikėti, kad jis gali pasikeisti? Kodėl neklausia dėl ko taip atsitiko? Kodėl nepalaiko? Kodėl išeina? Kodėl palieka ir nebesugrįžta? Ir kodėl kartais labiausiai ilgimės tų žmonių, kurie mus labiausiai įskaudino, kurie ir sukėlė tą protrūkį, dėl kurio kiti žmonės nusisuko, kurie paliko gilią žaizdą mūsų širdyse to nesuprasdami, kuriem mes nesugebam dėl to atleisti, tačiau vis tiek juos branginame, vis tiek jais rūpinamės, vis tiek bandom sužinoti kaip jie laikosi, kaip gyvena. Be to, kodėl nesugebam atleisti, kai supykstam? Kad ir kaip norėtumėm, kad ir kaip reikėtų, kad ir kiek tai naudos visiem duotų?  Kodėl nesugebam suteikti antro šanso? Ištiesti pagalbos ranką? Ar tiesiog išpildyti nesunkų prašymą? Juk kartais pakanka to mažo, bet sunkaus žingsnelio priekin ir viskas išsisprendžia savaime.