2016.01.20

Ir tada ilgai galvojau, ar verta? Ar verta pradėti viską iš naujo? Ar verta? Tu irgi abejojai. Išdavei mane. Nors dar nė nebuvome geri draugai. Bet tada tu prisileidai. Mane. Bet aš netikėjau. Netikėjau, kad galėjai pasikeisti, netikėjau, kad kažkas gali būti kitaip, nei tada. Šaltą rudenį.

Bet tada. Tai atsitiko. Aš pradėjau jausti. Aš pradėjau jausti kaip tau reikia manęs. Kaip man reikia tavęs.

Kaip mūsų sielos susiliejo. Ir likom tik mudu. Visur. Kad ir kas benutiktų. Bet.

Tada tu suklupai.

2016.01.02

.Dabar trečia nakties. Nebežinau ką darau. Kodėl viskas taip sumautai. Kodėl viskas taip. Kodėl viskas taip blogai pasisuko? Kodėl visi, kuriuos mylėjau, išėjo? Kodėl jie išėjo? Kodėl nepasiėmė manęs kartu? Kodėl? Kodėl jiem buvo taip lengva išeiti? Nerūpėjau? Seniai tai svarsčiau. Ir keista. Keista apie tai galvoti. Anksčiau niekas nerūpėjo. Išėjusius pamiršdavau, atėjusieji nerūpėdavo. Bet dabar viskas kitaip. Dabar sėdžiu vos sulaikydama ašaras. Nauji metai. Beveik nebeatsimenu kokia buvau prieš metus. Dabar esu beveik visiškai kitas žmogus. Daug. Išdavysčių, melo, meilės, netikrų šypsenų ir šiltų prisiminimų. Metai.

Jau daugiau nei metai. Nuo tos dienos. Susitikimo dienos. Kai pasakėme tą lemtingąjį "labas" vienas kitam. Kai pirmąjį kartą vienas kitam nusišypsojom. Kai pirmąjį kartą apsikabinom. Kai pirmąjį kartą mūsų rankos susilietė. Ir kai pirmąjį kartą jos susikabino. Kai pirmą kartą gavau tą kvietimą. Pas tave. Bet. Tada viskas žlugo. Aš. Aš kalta. Nes jį pamilau. Ir viską sugadinau.

Paskui prisimenu tik tą šaltą ankstyvą pavasarį, kai  vėl vienas kitam ištarėme žodžius. Kai vėl apsikabinome, kai vėl viskas prasidėjo. Kai grįžo jausmai. Kai grįžo šilti prisilietimai. Bet tuo pačiu grįžo šaltis jo sieloje.

Kurį vis dėl to sugebėjau įveikti ir paversti tave mano dalimi.

2015.11.28

Rašiau seniai. Ne. Turiu apie ką rašyti. Tiesiog nesinori. Norisi tik viską pamiršti. Vis lengviau. Prie lūpų prisidėti tą ne kokio kvapo gėrimą. Bet padeda. Padeda pamiršti. Padeda nežinoti ką darai. Padeda nusišypsoti. Iš nieko. Padeda pritraukti dėmesį. Jo. Ir vėl. Bet tada vis tiek nusivili. Kad nieko nepaklausė. Tik žiūrėjo suprasdamas, jog kažkas kitaip. Tiek prisimenu. Prisimenu, kaip šypsojosi. Ir juokėsi. Dėl to, kad aš juokiuosi. Jis. Su ta nuostabia šypsena. Kuri buvo tokia brangi. Ir dabar tokia yra. Tik jis to nežino. Niekada, iš tikrųjų, nežinojo. Nežinojo, kaip man patiko ji. Nežinojo, kaip man patiko tos duobutės skruostuose. Kaip aš mylėjau jo akis. Jis nežinojo, kaip mylėjau jo prisilietimus. Tuos švelnius prisilietimus. Tas dainas. Kurias kartu dainavome. Ir kaip mylėjau tą žvilgsnį. Kuriuo jis į mane žiūrėjo kai dainuodavau. Tada jis būtų paaukojęs visą naktį. Kad tik išgirsti mane. Ir kartu padainuot. Ir daugiau tada nieko nereikėjo. Nes tai mus artino. Tie visi žodžiai. Kurie dainavo apie mus. Mūsų lūpomis.



Na, o tu, kaip lašas po lašo,
Skaniausių kvepalų ant mano kaklo,
Ir jei neesu aš pats brangiausias tau visatoj,
Žinok, kad tu mano cukrus arbatoj.

2015.11.02

Naujas mėnuo. Naujos mintys.  Nauji įvykiai. Naujas skausmas. Dar daugiau skausmo. Nei ankščiau. Blogai. Labai. Abejoju, kad tai toliau pakelsiu. Nes tai darosi per daug blogai. Visko per daug. Visų per daug. Per daug galvojimo. Per daug ašarų. Per daug nusivylimo. Skausmo. Emocijų.

Viskas sukasi galvoje. Tos įkyrios mintys. Viskas sukasi. Nukrisiu. Krentu. Vėl. Kodėl. Nenoriu.

Aš viską sugadinau. Aš kalta. Visada. Aš kažką blogai dariau. Nes išėjo. Jis išėjo. Taip. Sugebu kaltinti tik save. Kodėl? Nes jam viskas gerai. Jis su kita. Jie laimingi. Aš matau. Ir tikiuosi taip bus. Toliau. Vėliau. Gal net. Amžinai? Reikėjo man tada. Viską išsiaiškinti. Nelaukti. Parašyti. Bet gal nieko nebebūčiau pakeitus? O gal? Gal reikėjo vis dėl to nelaukti? Tų dviejų mėnesių. Bet iš tikrųjų. Galėjo būti ir daugiau. Galėjau iš viso nesulaukti. Atsiprašymo. Kuris vis tiek nieko nereiškė. Galėjau nesulaukti. To „labas“. Galėjom iš viso nesusirašinėti. Tris naktis iš eilės. Galėjom susitikę apsimesti lyg nieko nebūtų buvę. Galėjom. Bet dabar irgi taip pat apsimetam. Apsimetam. Kad esame niekas. Kad esame vienas kitam niekas. Kad nieko nebuvo. Kad nėra prisiminimų. Kad nėra nieko. Kad nebuvo nieko.

Galėjome apsimesti.

Kad nebuvom vienas kitam.


Visas pasaulis.

2015.10.24

Jis išvažiuoja. Su ja. Kartu. Dviese. Bus ir kiti. Bet vis tiek. Dviese. Jis. Ir ji. Ne aš ir jis. Ne jis ir aš. O taip turėtų būti. Taip turėjo būti. Taip buvo. Prieš kelis mėnesius. Kai dar buvom kartu. Jis priklausė man. Aš priklausiau jam. Buvom kartu. Mes. Dviese. O dabar jis. Ir ji. Ji. Ji. Ji. Jau „mes“ nebeliko. Seniai.

Prisimenu mus. Du. Laimingus žmones. Ir tą rytą. Kai niekur neskubėjom. Tik vartėmės lovoje. Kartu. Besijuokiantys. Besidžiaugiantys vienas kitu. Nieko nenorėjom. Tik vienas kito. Tik pabūti vienas kito glėbyje. Ir dabar. Dabar šitas prisiminimas guli tik mano galvoje. Nes jis išėjo. Kodėl? Nežinau. Skaudu. Nes nežinau. Ir būtų gerai. Kad žinočiau. Gal ne taip skaudėtų? O gal dar labiau? Nes tikrai įsitikinčiau, kad jam nieko nereiškiau? O jis man reiškė begalybę. Manau, kad jis žino. Net ir dabar. Žino. Kad jį myliu. Taip, myliu. Nedrąsiai išdrįstu tai pasakyti. Bet vis dėl to. Išdrįstu.
 

Nieko to nebūtų buvę. Jei ne jis. Jis suklydo. Bet ir aš. Įsileisdama jį. Lyg man pirmo karto neužteko. Bet kitaip negalėjau.

Negalėjau neįsileisti.

2015.10.22

Norisi rašyti. Eiles. Poemas. Bet galva tuščia. Bet tuo pačiu ir pilna. Tų minčių. Kankinančių minčių, nuo kurių net skauda galvą. Nuo kurių taip pavargai, kad nori kuo greičiau užmigti. Ir nebeatsikelti. Ne, aš nenoriu nusižudyti. Tiesiog kartais pagalvoju. Gal ir būtų geriau? Nei man skaudėtų, nei kitus skaudinčiau. Nes kartais atrodo, lyg visas pasaulis prieš mane. Lyg visi bando dar labiau pakenkt. Sugadint viską. Atimti viską, kas bent kažkiek teikia laimės. Viską, kas dar liko. Visus, kurie dar liko. Nors jų liko nebedaug.


Du. Tiek jų buvo. Tik prieš keletą mėnesių. Dar buvo. Du. O dabar? Dabar tik vienas. Bet abu vienodai brangūs. Abu vienodai net iki dabar mylimi.  Abu vienodai branginti. Abu vienodai branginami. Net dabar. Kiekvieną minutę galvoju kaipgi padaryti taip, kad ir ta likus viena siela, asmenybė išliktų. Vienas išėjo. O gal galėjau kažką padaryti, kad pasiliktų? Gal galėjau šaukti? Rėkti? Pasakyti savo jausmus? Galėjau. Bet kol turi - nemanai, kad gali prarasti. Nemanai, kad gali kažkas pasikeisti. Ir tik paskui supranti. Kad vis dėl to reikėjo. Reikėjo pasakyti, kaip jauties. Reikėjo pasakyti, koks jis yra man brangus.

Reikėjo pasakyti. Kaip aš jį mylėjau. Bet.


Pavėlavau.

2015.09.18

Ir tik pamatęs supranti. Kad galbūt taip bus geriau. Ir tik pamatęs, kaip kažkoks žmogus yra laimingas su jau nebe tavo žmogumi, supranti, kad gal ir geriau. Kad bent jie nesikankina. Kad bent jie laimingi. Ir pasidaro visiškai nebesvarbu kaip tu jautiesi.

Ir aš stebėjau ją. Sėdinčią kampe ir besišypsančią į ekraną. Nostalgija. Bet tada supranti, kad visiškai tą žmogų praradai. Ir niekada jo nebesusigrąžinsi. Niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Niekada nieko nebebus. Nes jis jau priklauso kitai. Bet gal ir gerai. Gal jis bus laimingesnis. Tikiuosi, kad jam bus geriau. Ir matysiu jo šypseną. Ir juoką. Tą gražų juoką, kurį kiekvieną kartą norėdavau sukelti. Kad pamatyti. Nes jo juokas teikdavo man laimės. Ir tada įsimylėdavau jį iš naujo. Ir nejausdavau nieko. Tik jį.

Iš tikrųjų, to labai pasiilgau. Pasiilgau to juoko. Ir šypsenos. Ir judesių. Ir jo veido. Prisilietimų. Tų, švelnių prisilietimų, kuriais jis mane saugodavo. Kuriais rūpindavosi. Kurie taip ramino. Ir dar dabar prisimenu. Kai man būdavo liūdna. Jo balso toną. Kuris klausdavo kas atsitiko. Ir atsimenu. Kaip nieko neatsakydavau. Tik stovėdavau. Ir jis apsikabindavo. Taip stipriai, kad atrodė jog niekas manęs nesužeis.

Ir vieną dieną viskas dingo. Dingo jo šypsena. Balsas. Apsikabinimai. Ir nuo to laiko. Mane žeidžia viskas.