2015.11.28

Rašiau seniai. Ne. Turiu apie ką rašyti. Tiesiog nesinori. Norisi tik viską pamiršti. Vis lengviau. Prie lūpų prisidėti tą ne kokio kvapo gėrimą. Bet padeda. Padeda pamiršti. Padeda nežinoti ką darai. Padeda nusišypsoti. Iš nieko. Padeda pritraukti dėmesį. Jo. Ir vėl. Bet tada vis tiek nusivili. Kad nieko nepaklausė. Tik žiūrėjo suprasdamas, jog kažkas kitaip. Tiek prisimenu. Prisimenu, kaip šypsojosi. Ir juokėsi. Dėl to, kad aš juokiuosi. Jis. Su ta nuostabia šypsena. Kuri buvo tokia brangi. Ir dabar tokia yra. Tik jis to nežino. Niekada, iš tikrųjų, nežinojo. Nežinojo, kaip man patiko ji. Nežinojo, kaip man patiko tos duobutės skruostuose. Kaip aš mylėjau jo akis. Jis nežinojo, kaip mylėjau jo prisilietimus. Tuos švelnius prisilietimus. Tas dainas. Kurias kartu dainavome. Ir kaip mylėjau tą žvilgsnį. Kuriuo jis į mane žiūrėjo kai dainuodavau. Tada jis būtų paaukojęs visą naktį. Kad tik išgirsti mane. Ir kartu padainuot. Ir daugiau tada nieko nereikėjo. Nes tai mus artino. Tie visi žodžiai. Kurie dainavo apie mus. Mūsų lūpomis.



Na, o tu, kaip lašas po lašo,
Skaniausių kvepalų ant mano kaklo,
Ir jei neesu aš pats brangiausias tau visatoj,
Žinok, kad tu mano cukrus arbatoj.

2015.11.02

Naujas mėnuo. Naujos mintys.  Nauji įvykiai. Naujas skausmas. Dar daugiau skausmo. Nei ankščiau. Blogai. Labai. Abejoju, kad tai toliau pakelsiu. Nes tai darosi per daug blogai. Visko per daug. Visų per daug. Per daug galvojimo. Per daug ašarų. Per daug nusivylimo. Skausmo. Emocijų.

Viskas sukasi galvoje. Tos įkyrios mintys. Viskas sukasi. Nukrisiu. Krentu. Vėl. Kodėl. Nenoriu.

Aš viską sugadinau. Aš kalta. Visada. Aš kažką blogai dariau. Nes išėjo. Jis išėjo. Taip. Sugebu kaltinti tik save. Kodėl? Nes jam viskas gerai. Jis su kita. Jie laimingi. Aš matau. Ir tikiuosi taip bus. Toliau. Vėliau. Gal net. Amžinai? Reikėjo man tada. Viską išsiaiškinti. Nelaukti. Parašyti. Bet gal nieko nebebūčiau pakeitus? O gal? Gal reikėjo vis dėl to nelaukti? Tų dviejų mėnesių. Bet iš tikrųjų. Galėjo būti ir daugiau. Galėjau iš viso nesulaukti. Atsiprašymo. Kuris vis tiek nieko nereiškė. Galėjau nesulaukti. To „labas“. Galėjom iš viso nesusirašinėti. Tris naktis iš eilės. Galėjom susitikę apsimesti lyg nieko nebūtų buvę. Galėjom. Bet dabar irgi taip pat apsimetam. Apsimetam. Kad esame niekas. Kad esame vienas kitam niekas. Kad nieko nebuvo. Kad nėra prisiminimų. Kad nėra nieko. Kad nebuvo nieko.

Galėjome apsimesti.

Kad nebuvom vienas kitam.


Visas pasaulis.

2015.10.24

Jis išvažiuoja. Su ja. Kartu. Dviese. Bus ir kiti. Bet vis tiek. Dviese. Jis. Ir ji. Ne aš ir jis. Ne jis ir aš. O taip turėtų būti. Taip turėjo būti. Taip buvo. Prieš kelis mėnesius. Kai dar buvom kartu. Jis priklausė man. Aš priklausiau jam. Buvom kartu. Mes. Dviese. O dabar jis. Ir ji. Ji. Ji. Ji. Jau „mes“ nebeliko. Seniai.

Prisimenu mus. Du. Laimingus žmones. Ir tą rytą. Kai niekur neskubėjom. Tik vartėmės lovoje. Kartu. Besijuokiantys. Besidžiaugiantys vienas kitu. Nieko nenorėjom. Tik vienas kito. Tik pabūti vienas kito glėbyje. Ir dabar. Dabar šitas prisiminimas guli tik mano galvoje. Nes jis išėjo. Kodėl? Nežinau. Skaudu. Nes nežinau. Ir būtų gerai. Kad žinočiau. Gal ne taip skaudėtų? O gal dar labiau? Nes tikrai įsitikinčiau, kad jam nieko nereiškiau? O jis man reiškė begalybę. Manau, kad jis žino. Net ir dabar. Žino. Kad jį myliu. Taip, myliu. Nedrąsiai išdrįstu tai pasakyti. Bet vis dėl to. Išdrįstu.
 

Nieko to nebūtų buvę. Jei ne jis. Jis suklydo. Bet ir aš. Įsileisdama jį. Lyg man pirmo karto neužteko. Bet kitaip negalėjau.

Negalėjau neįsileisti.

2015.10.22

Norisi rašyti. Eiles. Poemas. Bet galva tuščia. Bet tuo pačiu ir pilna. Tų minčių. Kankinančių minčių, nuo kurių net skauda galvą. Nuo kurių taip pavargai, kad nori kuo greičiau užmigti. Ir nebeatsikelti. Ne, aš nenoriu nusižudyti. Tiesiog kartais pagalvoju. Gal ir būtų geriau? Nei man skaudėtų, nei kitus skaudinčiau. Nes kartais atrodo, lyg visas pasaulis prieš mane. Lyg visi bando dar labiau pakenkt. Sugadint viską. Atimti viską, kas bent kažkiek teikia laimės. Viską, kas dar liko. Visus, kurie dar liko. Nors jų liko nebedaug.


Du. Tiek jų buvo. Tik prieš keletą mėnesių. Dar buvo. Du. O dabar? Dabar tik vienas. Bet abu vienodai brangūs. Abu vienodai net iki dabar mylimi.  Abu vienodai branginti. Abu vienodai branginami. Net dabar. Kiekvieną minutę galvoju kaipgi padaryti taip, kad ir ta likus viena siela, asmenybė išliktų. Vienas išėjo. O gal galėjau kažką padaryti, kad pasiliktų? Gal galėjau šaukti? Rėkti? Pasakyti savo jausmus? Galėjau. Bet kol turi - nemanai, kad gali prarasti. Nemanai, kad gali kažkas pasikeisti. Ir tik paskui supranti. Kad vis dėl to reikėjo. Reikėjo pasakyti, kaip jauties. Reikėjo pasakyti, koks jis yra man brangus.

Reikėjo pasakyti. Kaip aš jį mylėjau. Bet.


Pavėlavau.

2015.09.18

Ir tik pamatęs supranti. Kad galbūt taip bus geriau. Ir tik pamatęs, kaip kažkoks žmogus yra laimingas su jau nebe tavo žmogumi, supranti, kad gal ir geriau. Kad bent jie nesikankina. Kad bent jie laimingi. Ir pasidaro visiškai nebesvarbu kaip tu jautiesi.

Ir aš stebėjau ją. Sėdinčią kampe ir besišypsančią į ekraną. Nostalgija. Bet tada supranti, kad visiškai tą žmogų praradai. Ir niekada jo nebesusigrąžinsi. Niekada nebebus taip, kaip anksčiau. Niekada nieko nebebus. Nes jis jau priklauso kitai. Bet gal ir gerai. Gal jis bus laimingesnis. Tikiuosi, kad jam bus geriau. Ir matysiu jo šypseną. Ir juoką. Tą gražų juoką, kurį kiekvieną kartą norėdavau sukelti. Kad pamatyti. Nes jo juokas teikdavo man laimės. Ir tada įsimylėdavau jį iš naujo. Ir nejausdavau nieko. Tik jį.

Iš tikrųjų, to labai pasiilgau. Pasiilgau to juoko. Ir šypsenos. Ir judesių. Ir jo veido. Prisilietimų. Tų, švelnių prisilietimų, kuriais jis mane saugodavo. Kuriais rūpindavosi. Kurie taip ramino. Ir dar dabar prisimenu. Kai man būdavo liūdna. Jo balso toną. Kuris klausdavo kas atsitiko. Ir atsimenu. Kaip nieko neatsakydavau. Tik stovėdavau. Ir jis apsikabindavo. Taip stipriai, kad atrodė jog niekas manęs nesužeis.

Ir vieną dieną viskas dingo. Dingo jo šypsena. Balsas. Apsikabinimai. Ir nuo to laiko. Mane žeidžia viskas.

2015.09.13

Ir kai jau atrodo išverkei viską ką bebuvo įmanoma, ir vėl užplūsta nauja banga. Ir vėl užplūsta prisiminimai. Tie prisiminimai, kurių po tiek laiko vis dar negaliu išmesti iš galvos. Ir vėl grįžtu prie jų. Ir vėl atkrentu. Ir jau jaučiu. Kaip pradedu nekęsti savęs. Nors dar tik neseniai išmokau save pamilti. Ir vėl sėdžiu ir žiūriu. Tuščiai. Į nieką. Ir suprantu, kad viskas baigta. Kad viskas dingo. Tik prisiminimai galvoje ir nuotraukose ne. Ir vėl atsiverčiu tuos prisiminimus. Atverčiu tą jau praėjusį skyrių savo gyvenime. Ir suprantu, kad jis jau baigtas. Bet nesugebu pradėti naujo. Nesugebu atsiplėšti. Nesugebu pamiršti. Nesugebu to skyriaus ištrinti. Ir žinau, kad niekada nesugebėsiu. Tai neįmanoma. Ir kodėl tai taip sunku? Galvojau nuo rudens viskas pasitaisys. Juk jau tiek laiko praėjo. Na gal ir nedaug. Tačiau man tai kaip amžinybė. Tačiau grįžus į tą rutiną, viskas pasidarė dar blogiau. Kiekvieną dieną ta vieta man sukelia šiltus, bet labai skaudžius prisiminimus. Ir ne tik vieta. Žmonės. Jie labiausiai skaudino. Ir ne visi žmonės. O vienas. Vienas žmogus su kuriuo tiek visko nutiko. Su kuriuos būdama buvau laiminga. Mylėjau aplinkinius. Mylėjau jį. O svarbiausia mylėjau save. Save. Pirmą kartą gyvenime. Ir kai jis dingo.

Nebemylėjau nieko.

2015.09.09

Pasiilgau. Kelių sielų, kurias anksčiau laikiau savosios dalimi. Tačiau, kad ir kaip norėčiau, jos nebesugrįš.
Prisimenu, kai buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Kai aplinkui visi klausdavo "kodėl tokia laiminga?", o aš tik nusišypsodavau, nors nuostabūs prisiminimai lėkdavo pro akis. Ir aš tikėjau, kad tai laimė. Kad laimė yra aplinkinių šypsenos. Kad laimė yra kitų džiaugsmas. Nes mano laimė tokia ir buvo. Ir dabar aš dėl to laiminga. Nes neliko nieko kito, dėl ko galėčiau būti tikrai laiminga. Ir tai mane gąsdina. Gąsdina, kad niekada nesugebėsiu padaryti kažko dėl savęs. Kad visada džiaugsiuos dėl kitų ir visiškai paliksiu save.
Šitos mintys lenda į galvą kiekvieną naktį. Bet bijau miegoti. Nors jos kankina mane. Bet bijau. Bijau to, kas yra sapne. Bijau ir vėl eilinį kartą išgyventi košmarus. Net realybė yra geresnė nei sapnai. Net realybėj jaučiuosi stipresnė ir labiau pasitikinti savimi, nei sapnuose. Dar vienas gąsdinantis dalykas. Nes mes dažniausiai pasineriame į sapnus norėdami užsimiršti, norėdami atsiriboti nuo visko. Bet ką daryti jei neišeina? Jei nebūna nė vienos minutės, kai palieka tos įkyrios blogos mintys? Ką daryti?

///

Ir kai po šviesios dienos ateina tamsi naktis. Aš viską išleidžiu į išorę, nes vis tiek niekas nemato, negirdi, ir suprantu, kad aš esu viena prieš visą pasaulį, kad visi žiūri tik savo gerovės, kad niekam niekada nuoširdžiai nerūpėjau. Ir kartais noriu viską užbaigti. Padėti tašką šioje istorijoje, bet neišdrįstu.

///

O iš viso to skaudžiausia buvo suprasti, kad nerūpėjau tam vienam žmogui taip kaip maniau. Ir suprasti, kad iš tikrųjų tam žmogui buvau nulio vietoj, kai jis man buvo visas pasaulis. Ir dabar jaučiuosi kvailai. Nes ilgėjaus, rūpinaus, džiaugiaus ir liūdėjau kartu.

///

Ir po viso šito netyčia save įtikinu



Kad niekada nebuvau laiminga.

2015.09.08

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės pykstasi? Kodėl jie atitolsta ir nebesugeba suartėti, susitaikyti? Kodėl nesugeba atleisti? Kodėl skaudina vienas kitą? Kodėl pasaulis yra padarytas taip, kad kažkuris vienas vis tiek liks įskaudintas labiau nei kitas ir kentės sau vienas? Ir kodėl paskui dėl jo turi kentėti ir kiti žmonės? Žmonės, kurie nieko nepadarė? Žmonės, kurie čia niekuo dėti? Žmonės, tiesiog pasitaikę kelyje? Ir kodėl, supratus tam žmogui, kad jis daro negera, visi kiti staiga nusisuka nuo jo ir nesugeba patikėti, kad jis gali pasikeisti? Kodėl neklausia dėl ko taip atsitiko? Kodėl nepalaiko? Kodėl išeina? Kodėl palieka ir nebesugrįžta? Ir kodėl kartais labiausiai ilgimės tų žmonių, kurie mus labiausiai įskaudino, kurie ir sukėlė tą protrūkį, dėl kurio kiti žmonės nusisuko, kurie paliko gilią žaizdą mūsų širdyse to nesuprasdami, kuriem mes nesugebam dėl to atleisti, tačiau vis tiek juos branginame, vis tiek jais rūpinamės, vis tiek bandom sužinoti kaip jie laikosi, kaip gyvena. Be to, kodėl nesugebam atleisti, kai supykstam? Kad ir kaip norėtumėm, kad ir kaip reikėtų, kad ir kiek tai naudos visiem duotų?  Kodėl nesugebam suteikti antro šanso? Ištiesti pagalbos ranką? Ar tiesiog išpildyti nesunkų prašymą? Juk kartais pakanka to mažo, bet sunkaus žingsnelio priekin ir viskas išsisprendžia savaime.